Pasirinkite seniūniją
Iškilus klausimams skambinkite
+370 618 56289

Ar Lietuva girdi Nobelio premijos laureato perspėjimą?

2017-12-16

Kaskart apsilankęs Lietuvoje Nobelio ekonomikos premijos laureatas Robertas Šileris kerta iš peties: artėja pasaulinė katastrofa dėl didžiulės nelygybės. Ir skelbia kelias esmines žinias: didžiausią grėsmę ekonomikos vystymuisi kelia socialinė nelygybė; valdžia skubiai turi spręsti pajamų nelygybės problemą, kai gyvenimas gerėja ne visiems.

R. Šilerio, prieš dešimtmetį tiksliai išpranašavusio pasaulinę krizę, neužliūliuosi žodžiais apie augančią ekonomiką. Neapkaltinsi politikavimu ar neišmanymu.

Ar Lietuva girdi Nobelio premijos laureato perspėjimą?

Kodėl visų krizių našta dažniausiai tenka tiems, kurie ir kylant ekonomikai vos suduria galą su galu? O juk sunkiausia žmonėms, kurie pasirūpinti savimi turi mažas galimybes. Viena iš tokių grupių – žmonės su negalia.

Lietuvoje socialinis verslas – tik socialinės įmonės?

Socialinė ekonomika. Socialinis verslas. Kažkas kažkur girdėta, taip? O juk socialinė ekonomika ES sudaro apie 10 proc. bendrojo vidaus produkto, šioje srityje dirba daugiau kaip 11 milijonų darbuotojų. Galinga ekonominė jėga, juolab kad šiuo metu vidutiniškai kas ketvirta ES įsteigiama nauja įmonė yra socialinė įmonė.

Lietuvoje socialinis verslas dažniausiai tapatinamas tik su socialinėmis įmonėmis, kurios įdarbina žmones su negalia ir dėl to gauna valstybės paramą. ES valstybėse narėse socialinis verslas veikia kur kas platesniame lauke. Tai ir bedarbių integracija į darbo rinką, vaikų priežiūra, paslaugos žmonėms su negalia, senjorams, vienišiems tėvams, pagalba socialiai atskirtiems žmonėms ir kaimiškoms vietovėms. Apskritai socialinės ekonomikos paskirtis – ne pelno siekimas, o socialinės paslaugos ir poreikiai, kurių, deja ir beje, negali tinkamai užtikrinti arba neužtikrina nei privatus verslas, nei valstybė ar vietos valdžia.

https://bs.serving-sys.com/serving/adServer.bs?cn=display&c=19&mc=imp&pli=23277219&PluID=0&ord=%5btimestamp%5d&rtu=-1Galima drąsiai teigti, kad socialinis verslas, kurio tikslas teikti socialines paslaugas, bet ne siekti finansinės naudos, Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Ir dažniausiai tai pavienių asmenų, aukojančių savo laiką ir lėšas, arba organizacijų iniciatyvos. Kodėl taip yra?

Atsakymai pateikti dar 2015 m. Ūkio ministerijos parengtoje Socialinio verslo koncepcijoje. Valstybės pagalba teikiama tik vienam iš galimų socialinio verslo modelių – jau minėtoms socialinėms įmonėms. Kiti socialinio verslo modeliai neįteisinti. Be to, Socialinių įmonių įstatymas neatitinka Europos Komisijos kriterijų: Lietuvos socialinėse įmonėse išlieka tradiciniam verslui būdingas pelno siekis, bet pelnas nėra investuojamas į socialinių paslaugų plėtrą.

Koncepcijoje paminėti ir uždaviniai: sukurti socialiniam verslui palankią teisinę aplinką bei sukurti palankią finansinę ir mokestinę paramos sistemą.

Šiuo metu Seime vyksta diskusijos dėl Socialinių įmonių įstatymo pakeitimų. Siekiama, kad socialinės įmonės veiktų skaidriai, daugiau įdarbintų žmonių su didele negalia. Ir tai teisinga, sprendimų reikia. Vis dėlto priimant sprendimus reiktų devynis kartus pamatuoti, kad genint medžio šakas nebūtų nukirstas ir medis. Juk tikslas yra ne tik užkirsti kelią nesąžiningiems veiksmams, bet ir sukurti naują žmonių su negalia įdarbinimo modelį visoje atviroje darbo rinkoje. Numatyti, kaip skatinti darbdavius priimti į darbą žmones su negalia. Taip pat išplėsti, įteisinti, numatyti paramą ir kitiems socialiniams verslams.

Jau ir šiandien socialinių paslaugų poreikis Lietuvoje – milžiniškas. Šis poreikis tik didės: visuomenė sensta. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES.

Neįgalieji ES: ilgas kelias lygybės link

Lapkričio pabaigoje Europos Parlamentas pritarė Europos strategijos dėl negalios įgyvendinimo rezoliucijai. ES valstybės paragintos labiau stengtis, kad žmonės su negalia galėtų aktyviai dalyvauti socialiniame ir ekonominiame gyvenime, o ES institucijos – pagaliau priimti Europos prieinamumo aktą.

Rezoliucijoje išskirtos neatidėliotinos priemonės, kurių turi imtis Europos Komisija ir valstybės: nustatyti privalomus viešųjų erdvių, ypač pastatų, prieinamumo reikalavimus; nustatyti kvotas žmonėms su negalia dirbti viešajame ir net privačiame sektoriuose; užtikrinti, kad pagalbos numeris 112 būtų visapusiškai prieinamas visiems bet kokią negalią turintiems žmonėms; užtikrinti, kad ES jaunimo programos būtų visapusiškai prieinamos neįgaliesiems; ypatingą dėmesį skirti moterims ir merginoms su negalia, nes jos dažnai susiduria su dviguba diskriminacija.

Ir visa tai nelaukiant, kol bus priimti Europos prieinamumo aktas ir Antidiskriminacinė direktyva. Du esminiai ES teisės aktai, kurie svarbiausi žmonėms su negalia. Ir kurie jau ne vienerius metus yra užstrigę ES institucijose.

Tokios situacijos priežastys yra aiškios: ir iš ES pramonės, ir iš valstybių narių šių teisės aktų įgyvendinimas pareikalautų nemažų finansinių įsipareigojimų. Priėmus Antidiskriminacinę direktyvą, šalys narės būtų įpareigotos imtis konkrečių veiksmų pritaikant visą aplinką, taip pat ir viešąją, neįgaliesiems. Priėmus Europos prieinamumo aktą būtų nustatyti bendri, privalomi reikalavimai pagrindiniams gaminiams ir paslaugoms. Pavyzdžiui, bankomatams ir bankų paslaugoms, kompiuteriams, telefonams ir televizijos įrangai, transportui, elektroninėms knygoms ir prekybai.

Kartu su neįgaliųjų organizacijomis esu už kuo platesnį šių reikalavimų taikymą. Apie tai dar kartą diskutavome Briuselyje gruodžio 6 d. prasidėjusiame Europos neįgaliųjų parlamente. ES institucijų ir valstybių atstovams visi kartu priminėme, kad neįgaliesiems vis dar sunku įsidarbinti, kad trečdalis žmonių su negalia patiria skurdą.

Skaudulių daug. Per daug. Šeimos nariams dažnai tenka sumažinti arba nutraukti profesinę veiklą ir dirbti neapmokamais slaugytojais, kad galėtų prižiūrėti neįgalius šeimos narius, tarp jų – ir vaikus. ES institucijos ir valstybės paragintos greičiau įteisinti paramą neformaliems slaugytojams, kurie dažniausiai yra neįgaliųjų giminaitės moterys. Priminta ir tai, kad Europos Parlamentas yra priėmęs mano rengtą rezoliuciją, kurioje siūloma kuo skubiau įteisinanti senyvų, sergančių ar neįgalių šeimos narių priežiūros atostogas. Jų metu šiems žmonėms būtų išsaugotos socialinės garantijos, o tokios paslaugos poreikiui pasibaigus jie galėtų sugrįžti į darbą.

Žmonės su negalia nebetyli. Nereikalauja jokių išskirtinių sąlygų ir privilegijų. Tik lygių galimybių su sveikaisiais. Deja, reikia pripažinti: žmonių su negalia kelias lygybės link – per ilgas.

Medicininis negalios modelis – jau atgyvenęs

Europos strategijos dėl negalios įgyvendinimo rezoliucijoje pažymėta, kad valstybės turėtų atsisakyti medicininio negalios modelio, kai dėmesys sutelkiamas į neįgaliųjų ligų diagnozavimą, bet ne į aplinkos kliūtis, su kuriomis jie susiduria. Toks negalios modelis – praėjusi diena.

Todėl džiugina mūsų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva skiriant slaugos ir priežiūros kompensacijas vertinti negalią ne tik pagal medicininius kriterijus. Tik taip, būtinai atsižvelgiant į savarankiškumą kasdienėje veikloje, būtų nustatomi specialieji žmogaus su negalia poreikiai.

Džiugina ir kitos iniciatyvos socialinėje srityje: panaikinti atotrūkius tarp neįgaliesiems skiriamų tikslinių kompensacijų, diskriminacines nuostatas dėl amžiaus, suteikti galimybę dėl tikslinės kompensacijos paskyrimo kreiptis ne tik neįgaliajam, bet ir jo šeimos nariams ar socialines paslaugas teikiančiam asmeniui, sudaryti galimybę teikti asmeninio asistento, slaugos, transporto paslaugas.

Paskaičiuota, kad visiems šiems pokyčiams, kurie Lietuvoje numatomi 2019-aisiais (o taip norėtųsi, kad 2018-aisiais), per metus reikės papildomų 14 milijonų eurų. Ar tai dideli pinigai, sunkiai įsivaizduojama suma mūsų valstybei?

Tikiuosi, kad Europos Taryboje Lietuva balsuos ir už Europos prieinamumo aktą, ir už Antidiskriminacinę direktyvą, o Seimas pritars naujoms socialinėms iniciatyvoms. Juolab kad Lietuvoje žmonių su negalia integracija į visuomenę dar turi daug spragų. Viena iš tokių – teisė balsuoti per rinkimus.

Jau minėtame Europos neįgaliųjų parlamente ypatingas dėmesys ir buvo skirtas žmonių su negalia galimybėms dalyvauti politiniame gyvenime – rinkti atstovus ir būti išrinktiems. Pateikti faktai parodė, kad Lietuvoje žmonės su negalia patiria teisines, organizacines, aplinkos kliūtis siekdami dalyvauti politiniame gyvenime. Paminėta ir tai, kad 2016 m. Seimo rinkimuose net 60 procentų balsavimo apylinkių nebuvo pritaikytos žmonėms su judėjimo negalia.

Prieš pusantrų metų, atsiimdamas ES Karolio Didžiojo premiją, popiežius Pranciškus klausė: „Kas tau nutiko, humanizmo Europa, kovotoja už žmogaus teises, demokratiją ir laisvę? (...) Turime sugalvoti naujus, labiau įtraukiančius ir sąžiningesnius ekonominius modelius, turinčius tarnauti ne saujelei, o teikti naudą paprastiems žmonėms ir visai visuomenei.“

Ir aš klausiu: kas nutinka, kad kartais ir Lietuvoje, ir visoje ES taip sunku pasirūpinti tais, kuriems sunkiausia? Ar išties sunku pasirūpinti? O gal sveikieji sprendimų priėmėjai per dažnai mano, kad negalia jų ir jų šeimų narių niekada neužklups?

Nebūkime pasauliu, abejingu negaliai.

 

(c) Visos teisės saugomos. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija.