Pasirinkite seniūniją
Iškilus klausimams skambinkite
+370 618 56289

GINTAS JASIULIONIS: AR MES PASIRENGĘ TIESIOGINIAMS SENIŪNŲ RINKIMAMS

2019-06-21

Birželio 11 d. LR Seimas priėmė svarstymui seniūnų rinkimų įstatymą. Sveikintina, kad politikai vykdo savo rinkiminius pažadus, tačiau gerbiamiems Seimo nariams reikėtų jausti ir atsakomybę už Lietuvos ateitį. Žinia apie seniūnų rinkimą sukėlė ne tik daug šurmulio, bet ir paskatino šią, iš pirmo žvilgsnio gerą iniciatyvą, panagrinėti giliau.
Iš esmės, pačiai seniūnų rinkimų idėjai tikriausiai pritartų dauguma Lietuvos piliečių, nes jie nori, kad būtų pateisinti visi jų lūkesčiai ir išpildyti norai. Tenka apgailestauti, bet iš savo 22 metų patirties galiu drąsiai pasakyti, kad iki šiol žmonėms nėra tinkamai išaiškinta, kas vis dėl to yra ta seniūno pareigybė ir kokias funkcijas jis atlieka. Šiandien nėra vieningos koncepcijos, kokia turėtų būti seniūnija ir jos vaidmuo savivaldoje. Gal dėl to pas politikus kaskart gimsta vis kitokios, viena už kitą radikalesnės vizijos seniūnijų atžvilgiu. Taip atsitiko ir su šiuo seniūnų rinkimo įstatymo projektu. Bet ar tai yra įrankis geresniam ir kokybiškesniam darbui? Mano nuomone, valdžios priartinimas prie žmogaus nepriklauso nuo to, renkamas seniūnas, ar skiriamas. Kur kas svarbiau yra išspręsti seniūnijų finansinio savarankiškumo klausimą, nes tik nuo jo šiandien priklauso paslaugų gyventojams teikimo kokybės užtikrinimas. Šiandien seniūnas yra seniūnijos administratorius – ūkvedys, ant kurio pečių gula viso seniūnijos ūkio priežiūra, tačiau jis neturi jokio finansinio savarankiškumo, kad galėtų įgyvendinti savo bendruomenės lūkesčius. Todėl šioje situacijoje seniūnas tik įgyvendina gyventojams numatytų paslaugų teikimą ta apimtimi, kurią jam paveda savivaldybės taryba per administracijos direktorių. Pagal galiojančius teisės aktus, seniūnas nėra jo administruojamos teritorijos šeimininkas, kaip to norėtų vietos gyventojai. Ir nors šalyje galioja vienas įstatymas, seniūnijų modeliai skirtingi, jie priklauso nuo savivaldybės valdžios – mero ir tarybos, bei jų požiūrio į seniūniją. Vienoms seniūnijoms ši valdžia suteikia daugiau galių, kitoms, deja mažiau.
Naujuoju siūlomu įstatymu bus sukurta dar viena politinė pareigybė ir išrinktasis seniūnas taps valstybės politiku, o tai reiškia, kad mes turėsime dar vieną „šnekorių“. Mano nuomone, tai tiesiog yra elementari žmonių apgavystė, nes žmonės, norėję turėti savo teritorijos šeimininką, gaus valstybės politiką. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, daugeliu atvejų toks seniūnas bus tik tam tikrų politinių jėgų marionetė. Bet administracinį ūkinį darbą reikės dar ir kam nors dirbti, arba kam nors pavesti tai atlikti. Todėl papildomai turės būti kompetentingas seniūnijos administratorius, kuris turės rūpintis visais ūkiniais seniūnijos reikalais. Ir finale, vietoje dabar esančios vienos pareigybės, atsiras dvi. Kažkodėl nešnekama ir apie tai, kad nauji rinkimai šiai dienai kainuos papildomai lėšų valstybei, nes tai papildomi rinkimai ir per visą Lietuvą tai sudarys nemažą pinigų sumą.
Pasigilinus į įstatymo tekstą ir argumentaciją aiškinamuosiuose raštuose, susidaro įspūdis, kad įstatymo autoriai, rengdami šį projektą neišsinagrinėjo esamo savivaldos modelio ir seniūnijos realiai atliekamų funkcijų, kitaip tariant, neatliko jokių namų darbų. Jie teigia, kad į seniūnijos biudžeto skirstymą turi būti įtraukta vietos bendruomenė, kai tuo tarpu seniūnija neturi jokio savarankiško biudžeto ir jo neskirsto.
Dar vienas kuriozas įstatyme tai, kad renkamam seniūnui nebus taikomi jokie reikalavimai, jis galės būti ir be kompetencijos, ir be išsilavinimo, kai tuo tarpu jau daugelį metų galiojančiame įstatyme, konkurso būdu skiriamam seniūnui keliami aukšti reikalavimai tiek išsilavinimo, tiek ir kompetencijos srityje. Ir tenka pripažinti, kad reikalavimai dažnai neatitinka užimamų pareigų ir už jas mokamo atlygio. Patvirtinus šį įstatymą, seniūnai seniūnijose taip ir keisis kas ketverius metus, nes šiai dienai nėra jokio mechanizmo, kad renkamas seniūnas pateisintų lūkesčius, nes jis neturi nei savarankiškumo, nei savarankiško biudžeto. Todėl manyti, kad jis įtiks vietos bendruomenei ir pagerės ūkinė seniūnijos veikla, tai tik iliuzija. Nes šiame įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nėra jokių pakeitimų, kurie lemtų seniūno veiklos efektyvumą.
Seniūnų rinkimų projekto iniciatoriai savo aiškinamajame rašte teigia, kad šiuo įstatymu jie siekia didinti seniūnijos ir seniūno veiklos efektyvumą, gyventojų įtraukimą į vietos reikalų tvarkymą. Tačiau rezultate aiškiai matyti, kad viso įstatymo projekto esmė tik, kad seniūnai būtų renkami 4 metų kadencijai tiesioginiuose rinkimuose ir, kad jie taptų valstybės politikais. Kitaip tariant reikia užsidėti „pliusuką“ ir padaryti rinkimus dėl rinkimų, nesigilinant į problemą ir nesprendžiant jos iš esmės. Įstatymo projekto autoriai nesuvokia, kad norint padidinti seniūnijos ir seniūno veiklos efektyvumą ir gyventojų įtraukimą į vietos reikalų tvarkymą, visų pirma reikia stiprinti pačių seniūnijų ir jose veikiančių seniūnaičių funkcijas, bei plėsti vietos bendruomenės įsitraukimo į vietos savivaldą galimybę. Mano įsitikinimu, tiesioginiai seniūnų rinkimai neatskiriami nuo dviejų pakopų savivaldos sukūrimo, atskiriant jų kompetencijas ir leidžiant seniūnijų bendruomenėms su savo vietine valdžia seniūnijose spręsti jų ūkinius reikalus.
Toks turėtų būti mūsų kelias savivaldos srityje. Tuo labiau, kai mes turime labai gražius pavyzdžius mūsų kaimyninėje Lenkijoje ir jos lietuviškame Punske. Kai ten renkamo seniūno (Lenkijoje – viršaitis) žinioje yra viskas, nuo mokesčių surinkimo, savarankiško biudžeto iki ambulatorijos ar vaikų darželio. Ten yra tikroji savivalda.
Ir mums reikia galvoti ne tik apie seniūno išrinkimą, bet apie visą su tuo susijusį kompleksą, apie savivaldos modelį, seniūno vykdomas funkcijas, jo įgaliojimus ir atsakomybę, o taip pat ir finansinį savarankiškumą.
Vien tik seniūno išrinkimu problema neišsisprendžia. Gyventojai nepatenkinti arčiausiai esančia valdžia dažniausiai dėl ūkinės veiklos rezultatų. Drįstu labai abejoti, ar ūkinė veikla pagerės staiga išrinkus naują valdžios atstovą, bet kompleksiškai nepakeitus situacijos iš esmės.
Apibendrinant, turiu pastebėti, kad šis įstatymo projektas yra tiesiog nesusipratimas, kur daugelyje vietų tiesiog „copy paste“ iš savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, kai galutiniame rezultate nėra jokios logikos ir atsiranda teisinė kolizija.
Šiandien, norint pakeisti esamą sistemą ir tiesiogiai rinkti seniūnus, turi būti sukurtas ir paruoštas ne tik jų išrinkimo, bet ir kokybiškų paslaugų teikimo gyventojams užtikrinimo mechanizmas.

 

(c) Visos teisės saugomos. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija.