Pasirinkite seniūniją
Iškilus klausimams skambinkite
+370 618 56289

Trys seniūnijų poreikiai: daugiau valdžios, demokratijos ir pinigų

2019-03-14

Seime jau ne kartą svarstytos Savivaldos įstatymo pataisos dėl seniūnų rinkimų įteisinimo nepralaužia ledų.

Šiandien seniūnijos yra savivaldybės administracijos padaliniai, o seniūnai skiriami savivaldybės administracijos direktoriaus valdančiųjų partijų sutarimu. Nors ne kartą vykdytos apklausos rodo, kad gyventojai norėtų renkamų seniūnų, Seimo narys Algis Strelčiūnas, prieš metus pasiūlęs nustatyti seniūnų priėmimo į pareigas konkurso būdu tvarką sudarant teisines sąlygas šiame procese dalyvauti ir gyventojams, sulaukė darnaus kolegų „ne“.

„Įsivaizduoju, kad partijos norėtų tų tiesioginių rinkimų, bet šiek tiek bijo, nes jie ateityje būtų konkurencija merams. Tai tik patvirtina, kaip veša praktika į šiuos postus skirti lojalius žmones, kuriems svarbesni partijos nei gyventojų interesai“, – svarstė A. Strelčiūnas.

Smulkinti ar stiprinti?

Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos prezidentas, Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas patvirtino, kad rajonuose, kur seniūnijose yra po keliolika etatų, o joms patikėta daug funkcijų ir galimybė savarankiškai valdyti finansus, patenkintos ir bendruomenės, visuomeninės organizacijos, nes jaučia didesnę paramą, ir gyventojai, nes paslaugos teikiamos efektyviau. „Bet taip pažangu ne visur. O teisės aktai valstybėje dažniausiai kuriami pagal blogus pavyzdžius“, – apgailestavo K. Vilkauskas.

Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija turi poziciją dėl seniūnų rinkimo – pasak K. Vilkausko, seniūnai, jau susitaikę ir su penkerių metų kadencijos įvedimu, nors tai demotyvuoja gerai dirbančius ir gyventojų palaikomus žmones, nebijotų ir būti renkami. Bet tada šalia jų – vykdomosios valdžios – turėtų atsirasti ir atstovaujamoji – prie seniūnijos renkamos tarybos. Lenkijoje veikianti į mūsų seniūnijas panaši struktūra – gminos (valsčiai) – yra visiškai savarankiška, turi biudžetą, tarybas, burmistrus, valdo žemę ir renka mokesčius – taip atsiranda žemiausios pakopos savivalda.

K. Vilkauskas abejoja, ar vertėtų Lietuvoje padaryti naujas mažas 455 savivaldybes: „Gal verčiau stiprinti dabartinių seniūnijų savarankiškumą, kartu efektyviau įtraukiant žmones?..“ A. Strelčiūnas pabrėžė, kad dviejų pakopų sprendimas yra ir brangesnis: „Bet gal reikės ir tai pasiūlyti. O jei nepraeis – bus laikas įvardyti, kad jie viena šneka, o kita daro.“ Parlamentaras mini ir kitą aplinkybę – seniūnijų steigimas kol kas nė nėra privalomas, tai numatanti pataisa Seimo komitetuose turėtų būti svarstoma pavasarį, o tokiai savivaldos decentralizacijai vis dar nepasirengę Panevėžys, Klaipėda, Neringa.

Miestuose ir kaimuose – skirtingos funkcijos

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete kol kas kalbama apie seniūnijų galių stiprinimą. Seniūnų asociacijos prezidento nuomone, tai pasiekti leistų trys esminės korekcijos: vidinė savivaldybių decentralizacija, tikslus miesto ir kaimo seniūnijų funkcijų išdėstymas bei atskyrimas ir ilgalaikė savivaldos strategija.

Anot K. Vilkausko, planuojant vidinę savivaldybių decentralizaciją reikia laikytis subsidiarumo principo ir, pavyzdžiui, nustatyti, kad kiekvienoje savivaldybėje ne mažiau kaip 10 proc. biudžeto tektų seniūnijų reikalams. Ir tos lėšos pirmiausia būtų ne seniūnijos administraciniam aparatui išlaikyti, o bendruomenės interesams tenkinti. Dabar norma yra seniūnijų reikalams skirti nuo 0,2 iki 14 proc. Ten, kur dalis didesnė, rezultatai, kaip patikino K. Vilkauskas, visai kitokie: „Jos turi didesnes galimybes mąstyti strategiškai, prisitraukti investuotojų, dirbti su didesniais projektais. Svarbus ir kasdienis aplinkos tvarkymas, paslaugų teikimas arba jų kontrolė kartu su žmonėmis – pabrėžiu, kartu su žmonėmis. Nes kai neturi ką paskirstyti, nepritrauki ir žmonių. Kai gyventojai negali nei pareikšti nuomonės, nei priimti sprendimų, tai ir išvažiuoja svetur – jaustis reikalingiems yra labai didelė vertybė šiais laikais.“

Galvojant apie nedidelių kaimiškųjų ir kelias dešimtis tūkstančių gyventojų turinčių miesto seniūnijų veiklą, svarbu numatyti konkrečiam rajonui aktualias funkcijas – kad jos atlieptų žmonių lūkesčius. „Kaimų seniūnijos turi kitokias užduotis nei miestų. Pirmosios daugiau susijusios su bendruomeninėmis organizacijomis ir gyvenimo kokybės gerinimu. Čia seniūnas yra tikrasis bendruomenės telkėjas, investicijų planuotojas, tikras ūkininkas. Tad funkcijos turėtų būti suplanuotos pagal gyventojų skaičių, teritorijos plotą, ir tam skirta pinigų. O ne tiesiog numesta funkcija be išteklių“, – pabrėžė K. Vilkauskas.

„Gera valdžia – maža valdžia“

Vilniaus mieste yra 21 seniūnija, kuriose dirba iš viso 69 žmonės: šešiose po keturis (su seniūnu), likusiose – po tris. Pagrindinės trys veiklos kryptys: teritorijos priežiūra, gyventojų aptarnavimas (gyvenamosios vietos deklaravimas ir pažymos, prašymai, skundai) ir bendruomeninės veiklos organizavimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis pripažįsta, kad stiprėjančios bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos daro didelę įtaką savivaldai veikdamos seniūnijų teritorijose. Kai kuriose seniūnijose bendruomenės lyderis stipresnis nei seniūnas, bendruomeninės organizacijos veikla dinamiškesnė ir tikslingesnė nei seniūnijos. Todėl iššūkiu tampa bendruomenių ir seniūnijos sinergija, jos tikslas – sudaryti galimybes aktyviems nariams kuo labiau įsitraukti į bendrus sprendimus.

Seniūnijų veiklai kasmet Vilniaus miesto savivaldybės biudžete skiriama ne mažiau kaip 1 proc. lėšų. 2018 m. tai buvo 723,4 tūkst. eurų. Iš jų 60,9 tūkst. eurų – kultūrinės veiklos plėtrai (nedideliems renginiams), likę 662,5 tūkst. – smulkiems seniūnijų teritorijos priežiūros ir atnaujinimo darbams (lėšos seniūnijoms paskirstomos atsižvelgiant į teritorijos dydį, gyventojų skaičių, viešųjų erdvių plotą).

P. Poderskis patenkintas savo įvestomis permainomis – 2018-aisiais Vilniui dešimčia kartų padidinus seniūnijoms skirtą aplinkos tvarkymo biudžetą, jos galėjo padaryti daug smulkių darbų. Sostinės administracijos vadovas tvirtina labai palaikantis decentralizuoto valdymo idėją – „gera valdžia yra maža valdžia“. Tad toks seniūnijų įveiklinimo modelis bus išlaikytas ir šiemet, o apie pertvarkas galvojama ir toliau. „Man atrodytų idealu pertvarkyti savivaldybę taip, kad atsirastų dveji rūmai. Vilnius jau priaugo turėti renkamus tarybos narius ir seniūnus. O seniūnijų turi būti daugiau ir jos turi būti proporcingo dydžio, kad seniūnai galėtų smarkiau administruoti ūkį savo teritorijose, turėtų specialistų, priežiūros, pirkimo ir projektų vadovų, – aiškino P. Poderskis. – Tada reikėtų rinkti mažiau tarybos narių ir jiems visiems mokėti kaip vicemerams, kad daugiau dirbtų. Nes dabar Kazlų Rūda turi 21 tarybos narį, Vilnius – 51, o kai kyla klausimas, kas taryboje atstovauja Žvėryno gyventojų interesams, paaiškėja, kad niekas...“

 

Rusnė Marčėnaitė

 

(c) Visos teisės saugomos. Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija.